Sekmadieniai pas Tifanį - James Patterson

Iš virtuvės stalčiaus su visokiu šlamštu paėmiau reples. Užtrauktukas joms pasidavė, o svarbiausia, dėl ankštumo mano papams nebuvo kur dėtis ir jie ėmė kilti aukštyn ir aukštyn. Kol šįvakar nereikės pasilenkti ar giliai įkvėpti, viskas klosis puikiai.

Vienintelis dar rizikingesnis dalykas negu rožinė suknelė buvo mano sprendimas nevilkėti ant jos švarko. Jei rankos atrodo storokos, tegu. Tarp aukštuomenės liūtų, esant geriausiam apšvietimui, galbūt aš atrodysiu patraukli.

Neprisiverčiau net pažiūrėti, kaip atrodau visu ūgiu koridoriaus veidrodyje. O jei atrodau kaip storas vaikas Helovino kostiumu? Persirengti nebebuvo laiko, tiek to.

Nusileidau liftu į vestibiulį ir nusiteikiau gerai pradžiai. Durininkas pasakė:

Šįvakar gražiai atrodote, panele Margo. Gal pakviesti taksi?

Ačiū, nereikia. Manau, eisiu pėsčia.

Įvairumo dėlei noriu, kad žmonės mane matytų.

Dvidešimt trečias 

75-ąja Vest gatve ėjau pėsčia, paskui pro gyvenamuosius rajonus, ir pirmą kartą gyvenime pasijutau Penktajame aveniu ne svetima. Lipdama Metropoliteno muziejaus laiptais tikrai jaučiausi kitaip. Mano kulniukai greitai kaukšėjo akmeninėmis pakopomis. Jaučiausi įdomi, žavi, moteriška. Visai ne Džeinė.

Hju pastebėjau stovintį viršuje, atsirėmusį į koloną, tarsi pozuotų Ralph Lauren reklamai. Švarkas permestas per petį, visiškai atsipalaidavęs, apsimetęs, kad nepastebi daugybės jam skirtų susižavėjimo žvilgsnių. Vos mane pamatęs, atsitiesė ir išplėtė akis. 

Dievulėli, - pasakė jis, - ką tu padarei Džeinei?

Nusijuokiau patenkinta, kad pastebėjo, o jis pabučiavo man

į skruostą. Paskui nestipriai į lūpas. Paskui žengė žingsnį atgal ir vėl mane apžiūrėjo.

Ką tu sau padarei? 

Nusprendžiau, kad užteks tau visada būti gražiajam, - pasakiau koketiškai, stengdamasi ne tik kitaip atrodyti, bet ir kitaip elgtis. 

- Turi omenyje vieninteliam gražiam, - nesutiko Hju, truputį pritemdydamas mano laimę. Norėdamas sušvelninti savo žodžius, jis nusijuokė, tačiau tiesiog negalėjo to nepabrėžti, ar ne? Nieko keista, kad jis puikiai sutaria su Vivjena. 

Vis dėlto jis paėmė mane už rankos ir nuvedė prie įspūdingojo muziejaus durų. Mes buvome graži pora, ir aš iš tikrųjų tikau prie visų tų elegantiškų vyrų ir puošnių moterų, žygiuojančių į priėmimą.

Buvau laiminga, gerai atrodžiau, bet galvoje kirbėjo vienas nerimą keliantis klausimas: ar tikrai noriu visą likusį gyvenimą tam skirti tiek pastangų?

Dvidešimt ketvirtas 

Ta Džekė Kenedi tikrai mokėjo rinktis drabužius.

Vienas apdaras buvo nuostabesnis už kitą. Ir su kiekvienu obuolių martinio gurkšniu jos suknelės kerėjo labiau. Dangaus mėlynumo Givenchy. Turtingos aukso spalvos Cassini. Smėlio spalvos Chanel kostiumėlis, kuris niekada neišeis iš mados. 

Geriausia, kas tą vakarą man atsitiko - nekalbant apie Hju nuostabą, kad taip gerai atrodau, - buvo akmeninio veido Vogue redaktorės Anos Vintur pasveikinimas, ji pasakė: „Gerai atrodai, Džeine." Iš tiesų didelis pagyrimas. 

Nuo šio ryto teniso mano kelis tiesiog žudo. Atsisėskim, - pareiškė galiausiai Hju.

Taigi mes atsisėdome muziejaus Didžiojoje salėje prie mažutėlio kokteilių staliuko. Aš norėjau stovėti, nors kartą gyvenime būti matoma, bet, geriau pagalvojus, su mano Jimmy Choos batais reikėjo padaryti pertraukėlę. 

Rūkysiu cigaretę tol, kol kas nors priėjęs užpils ant manęs vandens, - pasakė Hju.

Jam nespėjus prisidegti cigaretės, pakėliau akis ir išvydau prie mūsų einančią Feliciją Vainstain, landžią pataikūnę, Hju agentę. Ji ėjo už parankės su Roniu Morganu, plėšriuoju Hju vadybininku. Išplėčiau akis. 

Žiūrėk, Džeine, - džiaugsmingai nustebo Hju, - Felicija ir Ronis! Koks sutapimas. Ei, ateikite pas mus! Tu nieko prieš, brangioji?

Netekau amo, bet Hju jau skubėjo savo šutvei padaryti vietos.

Jausdama baisų pažeminimą, supratau, kad man paspendė spąstus. 

Tai tik dėl Hju agentės ir vadybininko vos nesusilaužiau riešo sprausdamasi į korsetą. Gražiausia. Turėjau suprasti, kad čia kažkas įtartina - pirmą kartą Hju atėjo laiku.

Ką jie čia veikia? - sušnibždėjau jausdama paširdžiuose aštrų skausmą. Staiga mano obuolių martinis virto švino rutuliukais. 

Felicija minėjo, kad jie gali užsukti, - pasakė Hju.

Prisimerkiau. Felicija persistengė - per daug plaukų, per

daug kosmetikos, kramtomos gumos žiaumojimo.

Tai ką, - pasibjaurėjusi sumurmėjau, - paliko savo suskį lauke?

Hju griežtai į mane pažiūrėjo, bet neatsakė.

O Ronis vilkėjo „Majamio policijos" marškinėliais ir švarku, labai tinkamais posėdžiauti Chateau Marmont viešbutyje Holivude apie 1985-uosius. 

Smagu judu čia sutikti, - pasakė Ronis, apdovanojęs drėgnu bučiniu mano skruostą.

Ir visus mados gerbėjus, - pareiškė Felicija, vos teikdamasi į mane pažvelgti.

Atnešiu gėrimų, - žvaliai pasisiūlė Hju, ir Bailusis Liūtas iššoko kaip ant spyruoklės. - Tie obuolių martiniai yra delizioso2 . 

Ne, - pasakė Ronis, - aš tau tarnauju, aš atnešiu. 

Tačiau Hju nenusileido ir nuėjo, palikdamas mane sėdinčią

su tais dviem dideliais rykliais prie mažyčio staliuko.

Tu šįvakar taip į-do-miai atrodai, - tarė Felicija. - Rožinė, hm. 

Ar tai komplimentas? - paklausiau.

Spręsk pati, brangioji. 

Nusprendžiau, kad ne komplimentas. Man ėmė niežėti odą, pamaniau, kad gali prasidėti dilgėlinė.

Ronis nevykusiai sukrizeno ir nusivilko švarką - buvo vienintelis salėje vienmarškinis vyras iš penkių šimtų žmonių.

Džeine, jei jau esame kartu, pasišnekėkime, gerai? - pasakė jis su apsimestiniu nuoširdumu. - Mes su Felicija ketinome šią savaitę patekti į tavo dienotvarkę, bet kadangi tave sutikome... 

Grįžo Hju.

Visiems po obuolių martinį, - pasakė jis švytėdamas.

Hju, mums taip pasisekė, kad jus sutikome, - pasakė Felicija.

Tikra-ai, - pritarė Ronis.

Ar jie repetavo iš anksto, visi trys? 

Nėra reikalo, kaip sakoma, eiti užuolankomis, Džeine, - kreipėsi į mane Ronis. - Felicija ir aš... ir, suprantama, Hju... na, mums reikia žinoti, kada tu oficialiai filme „Ačiū Dievui" jam skirsi pagrindinį vaidmenį. Mes turime kitų pasiūlymų, bet norime šito. Hju nori. Ir dar vienas dalykas. Hju to nusipelnė. Sutinki? Turi sutikti. Visi sutinka, kad nusipelnė. Ir Vivjena.

Aš įsiutau... ir susinervinau... ir nuliūdau. Bet labiausiai buvau įsiutusi.

Nemanau, kad čia vieta ir laikas tai aptarti, - pasakiau akmeniniu veidu.

Manau, kad čia puiki vieta ir laikas, - pasakė Hju, o žvilgsnis plieninis, šypsenos nė ženklo.

Ak, išsiaiškinkime, Džeine. Smagi tema smagaus renginio metu, - pasakė Felicija.

Tai nebuvo smagi tema, ir renginys nebebuvo smagus. 

Tu juk ketini duoti man tame filme vaidmenį, Džeine, tiesa? - paklausė Hju, akimis įsisiurbdamas į mano veidą. - Kaip drįstum neduoti? 

Turime atidžiai apgalvoti visas kandidatūras, - kietai atsakiau. Nes tu tam vaidmeniui netinki, o aš nenoriu, kad per tave mano filmas susimautų. 

Būtent dabar visa mano romantiška ateitis eina velniop, o ją kaip šeškai budriai stebi Felicija ir Ronis. Buvo nepakenčiama. Staiga pasirodė, kad visi penki šimtai žmonių salėje liovėsi kalbėję.

Aš tik abejoju, ar tu, Hju, tam vaidmeniui tinki, - pagaliau pasakiau ramiausiu balsu. - Sakau nuoširdžiai.

Siekiau jo rankos, bet jis ją atitraukė.

Tau reikia apsigalvoti, - įsakmiai pasakė jis, nusiteikęs nenusileisti. Iki šiol jis niekada nedrįso manęs šantažuoti, taigi vos netvojau jam savo Judith Leiber rankine per galvą. 

Scenai aš buvau tinkamas, - tęsė jis. - Galėjau laimėti Tony. 

Norėjau pasakyti, kad geriausiu atveju spektaklyje jis buvo tik vidutiniškas. Jis nebuvo Tony net nominuotas. Publikos ir kritikų širdis užkariavo mažoji mergytė. Atsiliepimai apie Hju buvo, na... pagarbūs. Geriausiai jis pasirodė, kai vilkosi drabužius prieš eidamas pasitikti mergytės iš mokyklos. Apie penketą minučių turėjo vaikštinėti be marškinių. Jam tai puikiai pavyko. 

Staiga Hju atsistojo.

Aš to vaidmens noriu, Džeine. Aš jo nusipelniau. Mano dėka spektaklis nusisekė. Mano. Dabar išeinu. Jei neišeisiu, pakelsiu tą prakeiktą stalą ir šveisiu į sieną. Tu tik žaidi kažkokį kvailą žaidimą. Eik velniop, ir velniop tą Žakliną Kenedi! 

Staiga likau viena su Roniu ir Felicija. Kas šiam vakarui atsitiko? 

Ronis prabilo:

Eisiu atnešti mums dar gėrimo.

Man nenešk, - pasakiau, - jaučiu, kad tuoj vemsiu.

Po valandėlės klausiausi, kaip mano kulniukai kaukši per Didžiąją salę, paskui stačiais muziejaus laiptais žemyn.

Jaučiausi kaip kvaila, stora idiote su kvaila rožine suknele, kuriai aš gerokai per sena, kurią ištepė mano ašaros ir blakstienų tušas.

Dvidešimt penktas 

Maiklas su persekiotojo padėtimi apsiprato. Galbūt per daug apsiprato. Tai paskutinis kartas, prižadėjo sau. Šįvakar viskas baigsis. Maždaug prieš valandą jis buvo priblokštas, kai Džeinė išėjo iš savo buto laiminga kaip devintam danguj. Jis sekė ją nuo namų iki Metropoliteno muziejaus. 

Pastebėjo, kad ji eina ryžtingai. Lengvu žingsniu. Ir ta skaisčiai rožinė suknelė... Atrodo, kad po Hju kiaulystės atsigavo. Gal dabar jai viskas gerai? Tikriausiai Maiklui, sekančiam ją per saugų atstumą, reikėtų dėl jos tik džiaugtis. Jei Džeinei viskas gerai, laikas jam vėl išnykti.

Beveik po valandos jis vėl ją sekė, grįžtančią Penktuoju aveniu į centrą. Džeinė ėjo vėl viena, bet daug lėčiau, susikūprinusi, jos žingsniuose neliko jokio lengvumo. Perėjusi į Madisono aveniu, ji sustodavo ir tuščiai spoksojo į parduotuvių vitrinas, net į tų, kurios prekiavo cigaretėmis ir Tie Tac saldainiukais. 

Jam ji atrodė baisiai vieniša, labai liūdna, labai nelaiminga.

Aiškiai matyti, kad muziejuje nutiko kas nors negera. Be abejo, čia bus nagus prikišęs tas gyvatė Hju Mekgratas.

Maiklas jautėsi vis kaltesnis. Kai ji buvo dar vaikas, jis pranašavo jai daugybę nuostabių dalykų. O jie tiesiog neišsipildė. Jis sakė ir tikėjo, kad jos laukia kažkas nepaprasta. Na, akivaizdu, taip neatsitiko. Ar jis galėtų jai padėti dabar? Vargu. Džeinė nebebuvo jo globotinė. Jis nebegalėjo kištis.

Tačiau jis tikrai norėjo įsikišti. Jam dėl jos skaudėjo širdį. Norėjo paimti ją į glėbį ir guosti, kaip darydavo, kai ji buvo maža. Prie 76-osios gatvės ji perėjo į kitą Madisono aveniu pusę, paskui pro šonines Carlyle viešbučio duris nužingsniavo į Bemelman barą. 

Ką jam dabar daryti? Ką rinktis? Maiklas minutėlę palūkėjo, paskui nusprendė eiti paskui ją į vidų.

Pastebėti rožinę suknelę buvo nesunku. Džeinė sėdėjo prie baro. 

Maiklas atsisėdo prie baro kuo toliausiai, tarp dviejų gana stambių nevietinių tipų. Kiek pastebėjo, jie gėrė škotišką viskį, užsigerdami Budweiser alumi, ir saujomis rijo žemės riešutus. 

Džeinė užsisakė džino su tonikų. Sėdinti kaip tragiška rusų herojė, ji buvo labai graži.

Nagif Džeine, nenuleisk nosies! Tu verta kai ko geresnio. 

Vieną akimirką jį užvaldė beprotiška mintis prieiti prie jos ir pasikalbėti. Vis tiek ji jo neprisimins. Jis bus tik kažkoks vaikinas. Jis tikrai nežinojo, ką daryti. Tai buvo labai neįprasta. Tiesą sakant, anksčiau jam viskas būdavo aišku.

Ko jis čia sėdi su Džeine Margo Bemelman bare? Na, ne visai su ja, bet norėtų, kad taip būtų. 

Nesąmonė. Tai varo iš proto, trikdo, tiesiog kvaila mintis. Ne, iš tikrųjų beprotystė!

Ką gersite, pone? - paklausė barmenas.

Ak, atleiskite, nieko. Prisiminiau... turėjau susitikti su kai kuo kitoje vietoje. Atsiprašau.

Barmenas patraukė pečiais, o Maiklas atsistojo, jausdamasis kvailai, kaip nesavas. Nuleidęs galvą, patraukė prie durų. Atsigręžė ir paskutinį kartą pažvelgė į Džeinę.

Kokia graži moteris ji išaugo. Kaip visada - ypatinga.

Sudie, Džeine, - pasakė jis ir išėjo, taip ir nepasikalbėjęs su ja. Tokia buvo vienintelė išeitis. Iš tikrųjų geriau jis jos būtų daugiau nesutikęs.

Dvidešimt šeštas 

Džinas su tonikų buvo šaltas, putojantis ir gaivus. Džinas Tanąueray ir žaliosios citrinos griežinėlis. Pats tas. Kur rasi geresnę vietą už Bemelman sėdėti, mąstyti ir šlykščiai savęs gailėtis? 

Buvau trisdešimt dvejų metų moteris, kuri turi viską ir kartu nieko. Turėjau gerą darbą, teoriškai nepaprastai įdomų, bet jis rijo mano valandas, dienas ir beveik neteikė asmeninio pasitenkinimo.