Sekmadieniai pas Tifanį - James Patterson

Hju, Brodvėjaus aktorių, nominavo Tony apdovanojimui, kai jam buvo devyniolika. Iš prigimties jis turėjo gerą liežuvį ir gebėjimą pardavinėti ledus poliariniams lokiams. Kartą lovoje, atsirėmęs alkūne į pagalvį, jis pareiškė, kad vien mano vaizdas rytais daro jį beprotiškai laimingą. Kadangi puikiai žinau, kaip atrodau pabudusi, pasakiau: 

- Kad prarytum tokią nesąmonę, reikia garstyčių?

Šįvakar susitiksime vakarieniauti Babbo, mūsų mėgstamiau- siame italų restorane Grenič Vilidže. Prieš dvidešimt kelerius metus, kai buvau maža mergytė, Babbo vadinosi „Karietų namai". Su motina ten lankydavomės sekmadienio vakarais. Aš visada užsisakydavau juodųjų pupelių sriubos, o ji būtinai primindavo: „Sriuba be grietinės, Džeine Aukseli. Nepamiršk, kad prieš kelias valandas suvalgei milžinišką ledų desertą." Taip... su Maiklu. 

Atvykau į restoraną anksčiau už Hju, ir stulbinamai atrodanti rusų kilmės blondinė prie stalo su išankstiniais užsakymais nuvedė mane aukštyn į salę. Atsisėdusi ėmiau stebėti žmones - prisipažinsiu, negaliu atsikratyti to seno įpročio.

Kitoje tako pusėje sėdėjo akį traukianti porelė: juodaodė moteris ir šviesiaplaukis baltasis. Abu nuo dvidešimties iki trisdešimties metų. Jo tamsiai mėlynas Ralfo Loreno kostiumas bylojo: „pasiturintis advokatas". Jos ilgos kojos sakė: „podiumų manekenė". Jie akivaizdžiai buvo įsimylėję, ėjo viens dėl kito iš proto. Bent jau šįvakar.

Prie gretimo staliuko buvo kita porelė - nuo keturiasdešimt penkerių iki penkiasdešimties metų. Ji vilkėjo džinsais ir nepakartojamais penkių šimtų dolerių vertės marškinėliais. Jis mūvėjo chaki spalvos kelnes prie tamsiai rudų marškinių ir dar tamsesnio zomšinio švarko. Jo akiniai buvo šeštojo dešimtmečio mados, tamsūs. Nusprendžiau, kad jis prekiauja meno kūriniais, o ji - dailininkė. Švenčia antrąsias metines. Ji bando jam įsiūlyti paragauti lakštinių su kalmarais. 

Taip, žaidžiau Džeinės ir Maiklo žaidimą. Taip, pati to net nesupratau. O Hju, velniai griebtų, vėlavo į pasimatymą penkiolika minučių. Nebe pirmą kartą per kelias pastarąsias savaites. Na, tiesą sakant, nuo tada, kai pradėjau su juo draugauti.

Vienuoliktas 

Išsiėmiau mobilųjį telefoną ir padėjau ant stalo. Užsisakiusi skanaus, tiesiog tobulo Bellini kokteilio, gurkšnojau, laukdama savo vaikino. 

Dabar Hju vėlavo jau pusvalandį. Bjaurybė. 

Paskui įsisąmoninau, kad Hju vėluoja ir neįspėja telefonu trečią kartą iš eilės. Stengiausi dėl jo susirūpinti - gal jį partrenkė taksi, gal jis ligoninėje, gal užpuolė plėšikai, - bet greitai lioviausi, nes pyktis ėmė viršų.

Hju tikriausiai buvo gimnastikos salėje. Jis kaip apsėstas stengėsi išlaikyti nepriekaištingą figūrą, ir ką galėjau dėl to jam prikišti?

Nebent tai, kad Hju vėluoja lygiai valandą. Kuriems galams ta puiki figūra? Antras Bellini šiek tiek apsuko galvą ir pajutau alkį. 

- Gal leistumėte, panele Margo, jums atnešti truputį antipas- to1 1 - pasiteiravo padavėjas. 

Jis buvo vienas iš mano mėgstamiausių - visada malonus, kas kartą mane atpažindavo. Ką gi, čia lankausi daugelį metų.

Žinote, priimkite užsakymą.

Prisimenu save alkaną, paskui prisimenu sočią. Savo ranką su šaukštu, pilnu šokoladinio pudingo. Prisimenu, kaip padavėjas padėjo ant stalo mažą puodelį espreso kavos ir lėkštutę su bis- cotti sausainiukais. 

Čekį pridėsiu prie ponios Margo sąskaitos, - pasakė padavėjas. - Buvo labai malonu vėl jus matyti. Tikiuosi, valgis jums patiko.

Viskas buvo puiku. 

Gal ne viskas.

Išėjau iš restorano į Manhatano pavasario vakaro šaltuką. Viena. Skruostai degė, tik nežinia, ar nuo Bellini, ar nuo pažeminimo. Sena tiesa: kai pačios romantiškas gyvenimas žlunga, visų kitų atrodo pasakiškas. Kam man reikėjo matyti pagyvenusią porelę, parke ramiai šnekučiuojančią susikibus už rankų? Arba paauglius, sustojusius karštai bučiuotis vos už kelių žingsnių nuo mano tako? Ne. Nereikėjo. Kodėl visi Niujorke staiga taip beprotiškai įsimylėję, o aš pėdinu sunėrusi ant krūtinės rankas viena? 

Suskambo mobilusis.

Hju! Aišku, Hju. O pasiteisinimas dėl šio vakaro bus... koks?

Alio? - gal kiek uždususi? Apspangusi nuo Bellini? 

Džeinė Margo? - paklausė balsas.

Džeinė klauso, - atsakiau neatpažindama, kas skambina.

Skambina iš Verizon Wireless, norėtume jums pristatyti mūsų naują skambinimo planą... 

Išjungiau telefoną ir įmečiau į rankinę. Norėjau būti žmogus, kuris beatodairiškai švysteltų telefoną į šiukšlių dėžę. Žinoma,

jei taip padaryčiau, reiktų jį iš ten vėl iškapstyti, ir, aišku, būtent tą akimirką, kai rausčiausi šiukšlėse, kas nors iš pažįstamų eitų pro šalį, o tada jau būtų visko viršūnė.

Sunkiai rijau seiles, jausdama plūstančias karštas ašaras. To tik ir trūko! Verkti gatvėje! Taip žemai puolusi dar nebuvau. 

Esu apgailėtina nevykėlė. Kuo greičiau tai pripažinsiu, tuo geriau. Man gerokai per trisdešimt, dirbu motinai, esu moteris, kurios žavus, jai per geras vaikinas neatėjo į pasimatymą mėgstamame restorane. Yra, kaip yra. 

Dvyliktas

Maiklas baigė doroti antrą dešrainį, gardžiuodamasis kiekvienu sultingu kąsneliu, kiekvienu burnoje pajustu skonio atspalviu. Tai bent išalkęs! Išbadėjęs! Alkanas kaip vilkas! Iračiū Dievui, jam nereikia sukti galvos, ką valgys. 

Jis čia, vėl Niujorke, tarp tarnybinių užduočių „užmušinėja" laiką. Slampinėja pramogaudamas, laukdamas žinios, kokia bus nauja užduotis. Pažiūrėjo beveik visus naujausius filmus, apvaikščiojo geriausius muziejus (pavyzdžiui, Amerikos indėnų muziejų Vašington Haitse), dar aplankė daugumą Manha- tano salos kavinių, atkakliai ieškodamas skaniausių pasaulyje spurgų, gamintų pagal senovinį receptą. Aha, dar vienas dalykas - jis lankė bokso pamokas.

Taip, bokso pamokas. Bėgant metams jis atrado daugybę mielų veiklos rūšių, kurios anksčiau jam atrodė nepatrauklios. Pavyzdžiui, boksas. Tačiau boksas yra puikiausia mankšta, ir jis tikrai diegia pasitikėjimą savimi. Ir vyriškumą taip pat. Be to, boksas jį keistai suartina su žmonėmis. Kartais suartina truputį per daug.

Du vakarus per savaitę niūrioje sporto salėje Aštuntojoje gatvėje antrame aukšte senas juodaodis su viskio ir pipirmėčių kvapeliu mokė jį taikliai smūgiuoti, gintis nuo smūgių, prisiartinus trenkti į priešininko kūną iš kairės kabliu.

Jis beveik įprato, kad aštuoniolikmetis juodaodis ir jauni vaikinukai ispanai daužydavo jam nosį tol, kol pasipildavo kraujas. O treniruočių partneriai vadino jį „seniu" tačiau jis jiems patiko. Velniai griebtų, Maiklas visiems patiko. Ar ne toks buvo jo darbas?

Bet jis negalėjo priprasti prie savo nežmoniško apetito po kiekvienos bokso treniruotės. Alkis buvo toks didelis, kad numalšinti jį galėjai tik trimis ar keturiais dešrainiais ir ne mažiau kaip dviem šokoladiniais Yoo-Hoo gėrimais iš Manhatano gatvės prekeivių. 

Šįvakar, užsisakęs dešrainių ir Yoo-Hoo, Maiklas mąstė, kaip puiku grįžti į Niujorką. Jis ką tik baigė užduotį Sietle su šešiamečiu, kurį augino lesbietės. Augindamos vaiką tos dvi moterys darė tą pačią klaidą, kaip ir kitos poros. Jos mažojo Semo labui skyrė per daug veiklos: per daug muzikos, gimnastikos pamokų, per daug mokytojų ir gal per dažnai klausinėjo: Ar tu, Semai, to norėtum? 

Po Maiklo pratybų „Kaip mandagiai laikytis savo nuomonės" abiem mamytėm naujasis mandagus Semo priešinimasis patiko. Maiklas padėjo Semui būti pačiu savimi. Žinoma, vėliau teko berniuką palikti, ir Semas jo daugiau nebeprisiminė. Tačiau tokia buvo tvarka, jos Maiklas negalėjo keisti.

Dabar jis trumpai atostogavo maloniai leisdamas laiką: stebėjo Centriniame parke dviračiais važinėjančias merginas, valgė ko tik įsigeisdavo. Darė kas tik jam šaudavo į galvą, valgė ką tik norėjo ir nepriaugo nė gramo svorio, o du kartus per savaitę ėjo boksuotis. Kas gali būti geriau?

Geriant antro Yoo-Hoo paskutinį gurkšnį pro šalį ėjo moteris, ir jis automatiškai nusekė ją akimis, įvertindamas apvalumus. Nieko keista. Niujorke jis visada pastebėdavo moteris. Kas čia tokio? Įsivaizdavo, kad moteris iš visų jėgų stengiasi atrodyti oriai, ir nusišypsojo staiga prisiminęs, kaip mažoji Džeinė Margo... 

Bet netikėtai...

Jos galvos laikysena pažįstama...

Eisena... „žvali ir nerūpestinga".

Kaip keista... Bet ne-e... Negali būti.

Jos rankų mostai...

Na, gal... Žvilgsnis į jo pusę. Tos akys. Ne, kitų tokių nėra! 

Tai ji! Tikrai ji. Bet tai neįmanoma.

Įmanoma? Ar gali būti?

Jos plaukai nebebuvo garbanoti kaip vaikystėje, bet vis dar šviesūs. Vilkėjo platų juodą paltą ir nešėsi didelę odinę rankinę - pusiau portfelį, pusiau rankinę.

Maiklui atvipo žandikaulis. Visai neįmanomas dalykas, bet tai turėjo būti Džeinė!

O Viešpatie, jo Džeinė Margo! Čia pat, už kokių penkiasdešimties pėdų nuo jo.

Maiklas nuo prekeivio vežimėlio puolė jai įkandin, lydimas dešrainių pardavėjo įtaraus žvilgsnio.

To dar nebuvo, stebėjosi Maiklas. Kad jis kada nors būtų sutikęs vieną iš savo vaikų, jau suaugusį!

Džeinė ėjo lėtai, atrodė paskendusi savo mintyse. Jis taip pat ėjo lėtai, stengdamasis susivokti, kaip elgtis toliau. Buvo sukrėstas, trūko žodžių, minčių - visko.

Prie Šeštojo aveniu ir Aštuntosios gatvės kampo ji pamojo taksi, ir vienas tuojau privažiavo. Pabėgėjusi keletą žingsnių,

įsėdo, užtrenkdama paskui save dureles. Maiklui nusviro rankos. Suprato, ką turėtų daryti, - tegu ji sau važiuoja, tai tik labai keistas sutapimas. 

Tačiau pasielgė priešingai - sustabdė Šeštuoju aveniu lekiantį taksi. Pasakė tai, ką visada troško pasakyti: - Važiuokite paskui aną taksi! Paskui Džeinę. Kitaip jis negalėjo. 

Tryliktas

Vairuotojas paslaugiai didina greitį ir Maiklo galva trinkteli į sėdynės atlošą. Labai keista, kodėl dabar? Susidurti su vienu iš savo vaikų -jau suaugusiu? Niekada nėra taip atsitikę. Tai kodėl dabar? Ką tai reiškia? Užmerkęs akis, jis tyliai sukalbėjo maldelę, bet atsakymo nesulaukė. Bent jau šiuo atžvilgiu jis buvo toks kaip visi: atsidūrė čia ne be priežasties, bet negalėjo suprasti dėl kokios. Aišku tik viena: kuo ilgiau jis čia, tuo labiau jaučiasi „žmogiškas". Ar kad jis darosi labiau žmogus ir yra atsakymas? Ar tai į gera? 

Ką gi Maiklas apie save žinojo? Tikrai ne tiek, kiek norėjo. Praeitį prisiminė miglotai: neryškūs veidai, neapibrėžti laiko tarpsniai. Neturėjo aiškaus supratimo, kiek laiko jis tą darbą dirba, koks tikslus jo prižiūrėtų vaikų skaičius. Gerai žinojo, kad darbas visada jam patinka, išskyrus kokią vieną dieną per mėnesį. Vidutiniškai su vaiku praleisdavo nuo ketverių iki šešerių metų, paskui, nori jis ar nenori, nori to vaikas ar nenori, privalėdavo vaiką palikti. Po to būdavo pertraukėlė, atostogos, kaip dabar. Vieną dieną pabudęs kitame mieste, žinos, pas kurį kitą berniuką ar mergaitę eiti. Kitais atžvilgiais visi jo poreikiai buvo patenkinti. Jis nebuvo nei tikras žmogus, nei tikras angelas - buvo tik draugas. O būti draugu jam pasiutusiai sekėsi. 

Tuo metu Džeinės taksi skriejo Šeštuoju aveniu pirmyn. Prie Centrinio parko pietinės dalies pasuko į dešinę. Maiklo taksi sekė iš paskos. Privažiavusi Parko aveniu pasuko į kairę.

Ar ji važiuoja į motinos butą? Ak, Džeine, nei Nesakyk, kad tebegyveni su motina! Jis susigūžė įsitikinęs, kad sekti paskui Džeinę yra baisus sumanymas. Prisiminė Vivjeną Margo, jos bekraštį egoizmą, pranokstantį jos žymią asmenybę. Sekmadienio popietes ji praleisdavo su Džeine, retsykiais pakštelėdavo jai į skruostą, bet tai ir viskas. Džeinės mokykla buvo už pusantro kvartalo nuo namų, tačiau Vivjena Džeinės nė karto ten nenuvedė. 

Kai Džeinės taksi sustojo prie Parko aveniu 535 namo, Maiklas sunkiai atsiduso... ji neišlipo. 

Prie taksi galinio lango priėjo durininkas, ir Džeinė jam padavė du didelius rudo popieriaus vokus. Durininkas džiaugėsi ją matydamas - plačiai šypsojosi, pagarbiai pasisveikino, pridėjęs pirštus prie kepurės. Džeinė jam nusišypsojo, nebeatrodė tokia liūdna. Jie net sumušė delnais.

Paskui Džeinės taksi važiavo toliau.

Gerai. Ji bent nebegyvena su Vivjena. Maiklas sekė paskui Džeinę, kol jos taksi sustojo prie 75-osios gatvės ir Parko aveniu kampo. Namo durininkas priėjo prie taksi ir atidarė jai duris.

Nenuleisdamas akių nuo Džeinės, Maiklas skubiai įbruko savo taksistui dvidešimties dolerių banknotą. Ji pasiėmė portfelį, užsimetė ant rankos savo juodą paltą.

Atrodė ji, na, nuostabiai. Visai suaugusi. Labai patraukli. Kaip keista matyti mažąją Džeinę Margo tokią. Moterį. Šiam durininkui Džeinė šiltai šypsojosi, o jis jai. Ta pati senoji Maiklo Džeinė. Visiems gera, visiems draugiška. Visada besišypsanti pasauliui.

Maiklas slėpėsi už aukšto cementinio dekoratyvinių gėlių lovelio, jautėsi kvailai, kaip vaikas, žaidžiantis šnipus, bet kažkas vertė jį tai daryti. Girdėjo durininką sakant:

Ponas Mekgratas buvo užvažiavęs pasakyti, kad jums grįžus praneščiau, jog jis tikriausiai šįvakar nevakarieniaus.